Trečiadienio rytą įvyko pirmoji šiais metais popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Tęsdamas po Gailestingumo metų uždarymo pradėtą naują katechezių ciklą, skirta vilties dorybei, šį kartą popiežius Pranciškus kalbėjo apie Rachelės raudą.
„Rachelė yra Jokūbo žmona, Juozapo ir Benjamino motina. Pradžios knygoje sakoma, kad ji mirė gimdydama antrąjį sūnų, Benjaminą. Apie Rachelę kalba ir pranašas Jeremijas. Jis kreipiasi į tremtyje gyvenančius izraelitus jausmingais, guodžiančiais žodžiais: „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“ (Jer 31,15).
Pradžios knygos pasakojime Rachelė mirė gimdydama sūnų, atidavė savo gyvybę, kad jos vaikas gyventų. Pranašas kalba apie Rachelės raudą Babilonijos tremties kontekste. Rachelė aprauda tremtin, į mirtį išvaromus Izraelio vaikus.
Rachelė nenori būti guodžiama. Tai liudija koks didis skausmas prislėgė jos širdį. Vaikų netektis motinai yra taip skaudi, kad ji negali priimti jokių paguodos žodžių ar gestų. Jokia paguoda negali sušvelninti motinos skausmo, niekas negali pagydyti kraujuojančios žaizdos.
Skausmo dydis prilygsta meilės dydžiui. Kiekviena motina tai žino. Taip pat ir mūsų laikais, – sakė popiežius, – daug motinų aprauda savo vaikus ir niekas negali jų nuraminti, niekas negali padėti joms susitaikyti su netektimi. Rachelės raudoje matome viso pasaulio, visų laikų motinas, visas ašaras, liejamas negalint susitaikyti su netektimi.
Rachelės nenoras, kad ją kiti guostų, mus moko, kad į kito žmogaus skausmą turime atsiliepti su didžiausiu įmanomu švelnumu ir jautrumu. Jei norime vilties žodžiu prabilti į neviltin patekusį žmogų, turime dalintis jo neviltimi. Jei norime nušluostyti verkiančiojo ašaras, ir mes turime verkti kartu su juo. Tik šitaip mūsų žodžiai sugebės įkvėpti nors truputį vilties. Tačiau jei nežinau kaip paguosti kenčiantį, verkiantį žmogų, tuomet geriau patylėti. Artumas ir švelnumas bus geriau už žodžius.
Dievas atsako į Rachelė raudą: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, – tai Viešpaties žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! Yra vilties tavo ateičiai, – tai Viešpaties žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!“ (Jer 31,16-17).
Dėl motinos ašarų vaikai bus išgelbėti, nepražus. Ši moteris, kuri gimdydama sutiko mirti, kad tik jos vaikas gyventų, dabar savo ašaromis suteikia išsigelbėjimo viltį ištremtiesiems. Į Rachelės skausmą ir ašaras Viešpats atsako guodžiančiu pažadu: tauta sugrįš iš tremties ir vėl galės būdama laisva garbinti Dievą. Ašaros pagimdė viltį. Sunku tai suprasti, – sakė Pranciškus, – bet tai tiesa. Labai dažnai ir mūsų gyvenime ašaros sugrąžina viltį. Ašaros tai tarsi vilties sėklos.“
Popiežius priminė, kad pranašo Jeremijo žodžius pakartoja evangelistas Matas, rašydamas apie nekaltų kūdikių žudynes Betliejuje. Nekalti kūdikiai buvo nužudyti dėl Jėzaus. Jis, nekaltasis Avinėlis, atiduos gyvybę už visus žmones. Dievo Sūnus tapdamas žmogumi įžengė ir į žmogaus skausmo istoriją.
„Kai kas nors kreipiasi į mane su sunkiais klausimais, pavyzdžiui: „Sakykite, tėve, kodėl kenčia vaikai?“, aš tikrai nežinau ką atsakyti, – sakė Pranciškus. – Tuomet aš sakau: „Žiūrėk į Nukryžiuotąjį. Dievas už mus atidavė savo Sūnų. Jis daug kentėjo. Galbūt tenai rasi atsakymą. Kito atsakymo aš nežinau. Tik matydami meilę Dievo, kuris atsiduoda Sūnų, už mus aukojantį savo gyvybę, galbūt surasime kelią į paguodą“. Dėl to ir sakome, kad Dievo Sūnus įžengė į žmonių skausmą, prisiėmė jį, prisiėmė mirtį. Jo Žodis yra paguodos žodis, nes jis gimsta iš ašarų“.
Mirdamas ant kryžiaus Dievo Sūnus suteikė naują vaisingumą savo motinai, patikėdamas ją savo mokinio Jono globai ir ją paskirdamas būti visos tikinčiųjų tautos motina. Mirtis nugalėta. Išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai. Iš Marijos, kaip ir Rachelės, ašarų gimsta nauja viltis ir nauja gyvybė.
Vatikano radijas
EPA nuotrauka
